Schemų terapija

Schemų terapija Straipsniai

Schemos ir jų susidarymas

Klasikinės kognityvinės terapijos pradininkas Aaron T. Beck jau 1967 metais pradėjo kalbėti apie schemas, jas apibūdindamas kaip neigiamų, labai įsišaknijusių įsitikinimų rinkinius apie save, kitus žmones ir pasaulį. Jeffrey Young 2003 metais praplėte schemų modelį ir suvokimą, teigdamas jog schemos yra toksiškų vaikystės patirčių, susijusių su nepatenkintais emociniais poreikiais, rezultatas. Schemos “miega” mūsų psichikos užkulisuose kol jas “pažadina” gyvenimo įvykiai, mums kažkuo primenantys intensyviai neigiamas vaikystės patirtis. Jei schema yra aktyvuojama, praeitis įsiskverbia į dabartį:

Agnės tėtis dirbo laivo kapitonu. Kai ji augo, tėtis dažnai turėdavo ilgiems periodams išvykti. Dažnai būdavo taip, jog jis turėdavo išvažiuoti labai anksti ryte. Tėtis rūpindamasis Agne ir nenorėdamas blaškyti jos miego, niekada prieš išvykdamas jos nežadino. Mergaitė atsibusdavo ir neberasdavo tėčio, nebematydavo jo ištisomis savaitėmis. Atsibudus ir niekur neradus tėčio ji išsigasdavo, sumišdavo, pasijusdavo vieniša ir palikta. Šios pasikartojančios skaudžios patirtys “pasėjo” Agnės smegenyse “Buvimo paliktam/nestabilumo” schemą. Jau maža būdama Agnė išsivystė jausmą, kad jai svarbūs žmonės gali bet kada dingti, išnykti ir ją palikti. Prie šios problemos prisidėjo ir kitas sunkumas. Kaskart Agnei pasijutus nesaugiai, vienišai, nuliūdus, jos mama tai pastebėdavo ir kartodavo “Ko vaikštai nosį nukabinus, nenervuok, eilinį kartą juk išvažiavo, daugelio vaikų tėvai vaikšto į jūrą”. Tuo metu kai Agnei reikėjo palaikymo, mama nesugebėjo jai to suteikti ir užuot atliepusi jos jausmus, mama ją sukritikuodavo ir priversdavo pasijausti dar blogiau, lyg problema būtų su pačia Agne. Grįžus tėčiui Agnė džiaugdavosi, bet stengdavosi nerodyti savo liūdesio, neklausinėti kada jis ir vėl išvažiuos. Kai Agnė matydavo tėtį besikraunantį lagaminą, jai kildavo stiprus nerimas, ji nežinodavo ar jis vėl išvyks, ar išvyks ilgam, ar vienas ar pasiims ją, bet stengdavosi neklausinėti ir “nevaikščioti nukabinus nosies”. Šios patirtys prisidėjo prie “Emocinės deprivacijos” ir “Emocinio susikaustymo” schemų išsivystymo. Agnė nesijautė turinti vietos jaustis taip kaip jaučiasi, nesijautė galinti savo savijauta pasidalinti su tėvais, ji nepatyrė priėmimo, jos jausmų validizavimo ir pastiprinimo jai sunkiomis akimirkomis. Tam, jog mergaitė bent šiek tiek susitvarkytų su skaudžiomis patirtimis, ji jau būdama maža išsivystė kelias pagrindines strategijas (režimus) – nerodyk neigiamų emocijų; nesiskųsk, nes bus tik blogiau; visada būk pasiruošusi blogiausiam. 

Užaugus Agnei, ji kreipėsi į terapiją dėl sunkumų artimuose santykiuose. Ji pastebi, jog ją traukia šalti, atsiriboję, nestabilūs partneriai. Ji sako, jog pati negeba palaikyti stabilių ryšių. Ji pastebi, jog santykiuose pasijutusi prastai (kai jos nesupranta, peržengia jos ribas), užuot bandžiusi tai aptarti ir išspręsti, ji apsimeta jog viskas gerai, kol situacija tampa nebesutvarkoma. Agnė aučiasi ypatingai prastai kai pastebi bet kokį, kad ir menkiausią, ženklą jog partneris gali ją palikti – jei draugas vaikšto neutraliu ar susimasčiusiu veidu, jai kyla didžiulis nerimas. Ji pamena situaciją kai jai kilo panikos priepuolis, atsibudus ir neradus draugo, kuris anksti ryte išvyko į žvejybą ir pusę dienos neatsiliepė telefonu. Jos jausmai keitėsi tarp baimės, išgasčio, rūpesčio, liūdesio ir neapykantos. Agnė prašo pagalbos suprasti – kodėl “eilinės” situacijos priverčia ją pasijausti ypatingai prastai, kodėl jai taip sunku užmegzti, išlaikyti santykius ir juose jaustis gerai. 

Dr. Juliaus Neverausko video paskaitų ciklas apie Schemų terapiją
I dalis Video paskaita youtube (1 val. trukmės)
II dalis: Video paskaita youtube (22 min. trukmės) 
Trumpas, koncentruotas schemų terapijos teorijos aprašas (www.schematherapysouthafrica.co.za) (atsisiųsti).

Baziniai emociniai poreikiai

Emociniai poreikiai yra mūsų gyvenimo pagrindas. Poreikiai yra universalūs ir nekvescionuojami. Norint jaustis pakankamai gerai ir gyventi pilnavertį gyvenimą mes turime būti įsisąmonę savo poreikius, mokėti juos sau atliepti, bei mokytis kitus žmones mums atliepti mūsų poreikius ir leisti jiems tai daryti. Svarbi pilnaverčio gyvenimo dalys yra suprasti kito žmogaus poreikius ir juos atliepti jam. Tyrimai teigia, o praktika patvirtina, jog frustruojami (neatliepiami) baziniai poreikiai,  turi trumpalaikių ir ilgalaikių neigiamų pasekmių mūsų fizinei ir psichologinei gerovei. 

Kai mes gimėme, mūsų šansai išgyventi priklausė nuo to kiek mumis pasirūpins kiti žmonės. Nuo pat gimimo saugumas ir saugus prisirišimas (t.y. glaudus ir nuspėjamas tarpasmeninis santykis) yra du pagrindiniai poreikiai, kurie užtikrina mūsų gerovę. Jei mes jaučiame jog mūsų aplinka saugi ir mes esame stipriame ryšyje su kitais žmonėmis, mūsų širdies ritmas ramus, mūsų kūnas atsipalaidavęs. Tyrimai rodo, jog vienatvė, izoliacija ir socialinis atstūmimas sukelia panašiai tiek pat skausmo kaip fizinė žala. Tai vyksta dėl to, jog priklausant grupei ir turint žmonių, kurie mumis pasirūpins mūsų šansai išgyventi didėja, jei mus atstumia – mūsų šansai išgyventi mažėja, o jaučiamas skausmas mums praneša apie susidariusią riziką. Tai yra evoliucinis mechanizmas, paaiškinantis jog emocijos yra pagrindinis “kompasas” vadovaujantis mūsų mintims, savijautai ir elgesiui kasdien. 

Peržiūrėkite  trumpą (2:48 min.) video, kuriame rodomas “Akmeninio veido eksperimentas”. Šis eksperimentas demonstruoja saugumo ir saugaus prisirišimo svarbą nuo pat kūdikystės. Filmuotoje medžiagoje matome kaip mamos rodomos nuotaikos pokytis įtakoja kūdikio savijautą ir kokių strategijų kūdikis imasi, jog nutrūkusį ryšį su mama atstatytų. Jei vaikui ryšio atstatyti nepavyksta dažnai, ilgą laiką arba visai, tai turi labai skausmingus padarinius – vaikas išsivysto intensyvų nepasitikėjimą savimi, kitais žmonėmis ir pasauliu. 

Video pavyzdyje galime matyti, jog jau nuo kūdikystės vaikai pradeda susidaryti schemas (apie save, kitus žmones ir pasaulį) ir režimus (tvarkymosi strategijas), kurios padeda susitvarkyti su schemomis. Kūdikis, kurio mama dėl kažkokių priežasčių nėra kantri, rūpesinga, jautri jo poreikiams ir juos atliepianti gali priversti vaiką galvoti jog a) kažkas negerai su juo, pvz. Jis yra nepriimtinas, nemielas, jis turi būti kitokiu, tam, jog mama jį priimtų ir suteiktų jam to, ko jam reikia; b) kažkas negerai su mama ir kitais žmonėmis, pvz. Jie yra iš esmės pikti ir pikto linkintys, negalima jais pasitikėti arba c) pasaulis apskritai yra nesaugi vieta, bet kada gali nutikti kažkas blogo. 

Kai mūsų emociniai poreikiai nepatenkinti, mes dėl to jaučiame skausmą, baimę, vienatvę, bandome ieškoti būdų kaip su tuo bent truputį susitvarkyti. Būdai, kuriuos pasitelkiame priklauso nuo mūsų biologijos ir temperamento ir aplinkos (situacijų). Yra trys pagrindiniai būdai tvarkytis situacijose kai mūsų emociniais poreikiai nepatenkinti: sustingti (pasiduoti), bėgti (vengti) arba kovoti (priešintis). 

Toma augo su mama ir seserim. Ji buvo aktyvesnio temperamento nei jos sesuo. Mergaičių mama nuolat lygindavo Tomą su sese, sakydama jog sesė ramus, geras vaikas, o Toma pasiutus kaip velnias. Toma atsimena situaciją, kai jai būnant šešerių metų mama ant jos supyko ir liepė susidėti daiktus, nes ji mergaitę atiduos policijai už blogą elgesį. Mama liepė mergaitei eiti į kiemą ir laukti kol atvažiuos policininkai. Toma pamena kaip stovėjo ten labai ilgai, kol mama atėjo ją pasiimti, o pasiėmusi pasakė “Matai, tavęs net policininkai neima”. 

Galime įsivaizduoti kokius intensyvius jausmus vaikas gali jausti tokioje situacijoje. Tam, jog su tais intensyviais jausmais bent šiek tiek susitvarkytų Toma galėjo rinktis iš trijų strategijų. Jei toma būtų pasirinkusi kovoti, ji galėjo bandyti priešintis mamai – sakyti kažką atgal, nesikrauti kuprinės, neleisti būti išvedamai į lauką, nelikti lauke, gal net trenkti ar įkasti mamai. Jeigu mergaitė būtų pasirinkusi bėgti, ji būtų dainavusi mintyse daineles, save kažkaip guodusi ir bandžiusi tais veiksmais atitraukti savo dėmesį nuo to, kas vyksta, ką sako ir daro jos mama. Jeigu ji būtų pasirinkusi sustingti, ji būtų atsidavusi mamos valiai, “patikėjusi” jog yra bloga mergaitė ir laukusi lemties. Visos šios strategijos būtų pagelbėjusios Tomai pasijusti bent šiek tiek kontrolėje, bent šiek tiek geriau, bent šiek tiek apsaugotai, tačiau nei viena strategija nebūtų atliepusi jos bazinių emocinių poreikių. Deja, būdami vaikais mes negalime sau atstoti sveikų suaugusiųjų ar gerų tėvų, todėl visos strategijos, kurias renkamės veikia tik iš dalies.

Penki baziniai emociniai poreikiai (pagal Jeffrey Young):

Saugumas, saugus prisirišimas 

Gimus kūdikiui jis nesupranta kalbos, jis supranta tik veido išraiškas ir kūno kalbą. Vaikui labai svarbu turėti suaugusiuosius, kurie užtikrintų jo saugumą. Mums taip pat labai svarbu turėti galimybę saugiai prisirišti prie nuspėjamų ir stabilių žmonių, su kuriais galėtume jaustis saugiais, priimtais, dalintis jausmais, patyrimais, nuomone, poreikiais, prašyti ir gauti pagalbos.

Stabilumas, nuspėjamumas, meilė ir rūpestis

Mums labai svarbu, jog aplinka kurioje augame būtų stabili – mūsų santykis su mūsų tėvais būtų stabilus, santykis tarp tėvų būtų stabilus. Taip pat mums labai svarbu, jog suaugusieji būtų nuspėjami – jų emocijos ir jų elgesys būtų stabilus. Mums labai svarbu patirti rūpestį ir besąlyginę meilę – jog mus myli dėl to, jog esame jų vaikai, o ne dėl to ar tada kai gerai mokysimės. Tai nereiškia, jog tėvai turi mus lepinti ir nenustatyti mums ribų ar nemokyti gyvenimo tiesų – tai yra auklėjimas ir mums jo reikia, tačiau meilė turi būti besąlyginė, nepriklausomai nuo pasiekimų ar elgesio. 

Gairių/krypties/ribų/savikontrolės mokymas ir suteikimas (angl. guidance)

Vaikai turi būti supažindinami ir mokomi gyvenimo tiesų – ką reikia daryti ir kokius žingsnius reikia žengti jog pasiektume vieno ar kito tikslo. Tėvai turi labai aiškiai vaikams nubrėžti ribas ir paaiškinti kas galima (kas yra ribų viduje), ko negalima (kas yra už ribų) ir kas nutiks, jei mes už ribų nueisime. Ribos turi būti brėžiamos ir nuolat atnaujinamos atsižvelgiant į vaiko amžių, jo temperamentą, charakterio savybes ir gebėjimus. Vaikams turi būti suteikta vietos riboms tyrinėti, bei kantriai paaiškinama kodėl žengti už ribų yra nenaudinga arba pavojinga. 

Autonomija, palaikymas, parama tyrinėjimams, kompetencija, identiteto jausmas

Autonomija ir vieta pasaulio ir savo identiteto tyrinėjimui yra labai svarbus vaiko poreikis. Bandyti, tyrinėti, suprasti, suklysti, bandyti iš naujo, priimti sprendimus, gauti pagalbos paprašius, yra labai svarbi vaiko savivertės ir savęs efektyvumo dalis. Laisvas laikas žaidimams yra būtina augimo sąlyga – žaidžiant vaikas mokosi tvarkytis su gyvenimo iššūkiais, su neigiamomis emocijomis, kai kažkas nepabvyksta, mokosi prašyti ir priimti pagalbą. Tik patenkinus šiuos poreikius, suaugus žmogus gali į gyvenimo problemas žiūrėti kaip į iššūkius ir juos kūrybiškai spręsti. 

Laisvė reikšti emocijas ir poreikius 

Vaikams labai svarbu suprasti, jog bet kokie jausmai, kuriuos jie jaučia yra normalūs ir atlieka kažkokią funkciją. Labai svarbu, jog augant tėvai smalsiai domėtųsi mūsų vidiniu pasauliu, savijauta ir jausmais, kad jie juos atpažintų, padėtų atpažinti ir įvardyti mums ir padėtų juos atliepti, bei mokytų mus atliepti jausmus sau. Jei vaikas krenta ir šiek tiek nusibrozdina, tačiau pravirksta dėl skausmo ir dėl išgąsčio, jis nori dėmesio, priėmimo, šilumos ir vietos jausti, o ne šalto nukirtimo “Neverk, juk nieko neatsitiko”. 

Schemos

Jeffrey Young teigia, jog schemos yra psichiniai fenomenai, susidedantys iš atsiminimų, minčių, emocijų ir kūno jutimų. Jos lyg stalčiukai smegenyse, kurie saugo informaciją apie save, kitus žmones ir pasaulį. Schemos susidaro vaikystėje ir paauglystėje, o suaugusiame amžiuje jos arba pastiprinamos arba susilpninamos. Žmonės turi tiek neigiamų, tiek teigiamų schemų ir jos nuolat tarpusavyje konkuruoja. Jeigu dauguma mūsų bazinių emocinių poreikių buvo patenkinti pakankamai, mes išsivystome teigiamas schemas ir gyvename pakankamai darnų gyvenimą. Jeigu mūsų poreikiai buvo nuolat frustruojami, susidaro neigiamos schemos. Vienu gyvenimo momentu mes galime jaustis kompetentingi, pasitikintys savimi ir nuoširdžiai tuo tikėt. Tačiau įvykus kažkokiems svarbiems įvykiams, pažadinantiems “Defektyvumo” schemą, mes galime pradėti jaustis ypatingai prastai, lyg esame nieko verti, nieko negebantys ir apskritai niekam tikę. 

Šiuo metu mokslinėje literatūroje išskiriamos 18 schemų:

1 Buvimo paliktam/nestabilumo schema (angl. Abandonment/Instability) 

2 Nepasitikėjimo/išnaudojimo schema (angl. Mistrust/Abuse)

3 Emocinės deprivacijos schema (angl. Emotional Deprivation)

4 Defektyvumo/gėdos schema (angl. Defectiveness/Shame)

5 Socialinės izoliacijos/susvetimėjimo schema (angl. Social Isolation/Alienation)

6 Priklausomybės/nekompetencijos schema (angl. Dependence/Incompetence)

7 Jautrumo žalai ir ligoms schema (angl. Vulnerability to Harm or Illness)

8 Susiliejusios/neišsivysčiusios savasties schema (angl. Enmeshment/Undeveloped Self)

9 Nesėkmės schema (angl. Failure)

10 Nusipelnymo/grandioziškumo schema (angl. Entitlement/Grandiosity)

11 Nepakankamaos savikontrolės/savidisciplinos schema (angl. Insufficient Self- Control/Self-Discipline)

12 Pavergimo schema (angl. Subjugation)

13 Pasiaukojimo schema (angl. Self-Sacrifice)

14 Pritarimo/pripažinimo siekimo schema (angl. Approval-Seeking/Recognition- Seeking)

15 Negatyvumo/pesimizmo schema (angl. Negativity/Pessimism)

16 Emocinio susikaustymo schema (angl. Emotional Inhibition)

17 Nerealistinių standartų/perdėto kritiškumo schema (angl. Unrelenting Standards/Hypercriticalness)

18 Baudimo schema (angl. Punitiveness)

Schemos pagal nepatenkintus poreikius

Aštuoniolika schemų yra skirstomos į penkias sritis, pagal tai, kokie vaiko poreikiai buvo patenkinti dalinai arba nebuvo patenkinti visai. 

Saugus prisirišimas, nuspėjamumas ir meilė

Žmogus, turintis schemų šioje srityje dažnai jaučia sunkumų artimuose santykiuose, prisirišant prie kitų žmonių. Jis nesitiki iš kitų pagarbos, empatijos, paramos ir palaikymo. Kai jis buvo vaikas, su juo dažnai elgdavosi šaltai, atstumiančiai, jo nepriėmė. Būdamas vaiku jis nesusilaukdavo emocinės paramos, gal net apskritai nejautė jokio rūpesčio, jo tėvai galėjo būti emociškai nenuspėjami (pratrūkti pykčiu). Tokio žmogaus tėvai dažnai yra nenuspėjami, nesidomintys vaiku, ar net smurtaujantys. 

1 Buvimo paliktam/nestabilumo schema (angl. Abandonment/Instability) 

Žmogus jaučiasi nesaugiai ir jaučia būsiantis atstumtas žmonių, su kuriais sukuria emocinį ryšį. Svarbūs žmonės atrodo nepatikimi ir nenuspėjami, visi intymūs santykiai anksčiau ar vėliau nutrūksta.

2 Nepasitikėjimo/išnaudojimo schema (angl. Mistrust/Abuse)

Žmogus yra įsitikinęs, kad anksčiau ar vėliau kiti žmonės juo pasinaudos. Jis tikisi būti įskaudintas, jog kiti jam bus neištikimi, jį apgaus, juo manipuliuos ar pažemins. Žmogus tampa labai įtarus santykyje su kitais. 

3 Emocinės deprivacijos schema (angl. Emotional Deprivation)

Žmogus nejaučia ir netiki jok jo poreikiai bus suprasti ir pakankamai patenkinti kitų žmonių. Jis netiki jog jo fiziniai ir emociniai poreikiai būti išgirstam, suprastam, užjaustam, apgintam, mylimam bus atliepti.

4 Defektyvumo/gėdos schema (angl. Defectiveness/Shame)

Žmogus jaučiasi tuščias, defektuotas, prastesnis už kitus ar niekam tikęs. Jis mano, jog kitiems jį pažinus, tokį koks jis yra iš tikrųjų, jie jį atstums ir nenorės turėti nieko bendro su juo. Žmogus perdėtai rūpinasi kitų įvertinimu, perdgyvena dėl kritikos, atmetimo, kaltinimų ir dažnai jaučia intensyvią gėdą. 

5 Socialinės izoliacijos/susvetimėjimo schema (angl. Social Isolation/Alienation)

Žmogus jaučiasi lyg yra izoliuotas nuo visų kitų, nuo pasaulio. Jis jaučiasi lyg būtų kitoks nei kiti žmonės, jaučiasi niekur ir su niekuo nepritampantis. 

Autonomija, kompetencija, identiteto jausmas

Žmogus, turintis schemų šioje srityje, nesijaučia gerai būdamas vienas, jam sunku funkcionuoti be kitų pagalbos. Tokio žmogaus tėvai galėjo būti per daug saugantys vaiką ir nesuteikę pakankamai autonomijos. 

6 Priklausomybės/nekompetencijos schema (angl. Dependence/Incompetence)

Žmogus jaučia negalintis kompetentingai priimti kasdienių sprendimų, be kitų žmonių pagalbos. Kartais negali prisiimti net įprastų atsakomybių, negeba funkcionuoti individualiai. Jam gali trūkti pasitikėjimo priimant net paprasčiausius sprendimus, jam labai sunku pradėti ir imtis kažko naujo. Jis dažnai jaučiasi bejėgis. 

7 Jautrumo žalai ir ligoms schema (angl. Vulnerability to Harm or Illness)

Žmogus yra įsitikinęs, jog bet kurią akimirką gali atsitikti kažkas baisaus ir jis nėra niekaip nuo to apsaugotas. Jis bijo sveikatos sutrikimų, psichinių sutrikimų, gamtos stichijų ar kitokių nelaimių ir bando tvarkytis perdėtai ruošdamasis. 

8 Susiliejusios/neišsivysčiusios savasties schema (angl. Enmeshment/Undeveloped Self)

Žmogus yra per daug susiliejęs su abiem arba vienu iš globėjų. Dėl šio susiliejimo žmogus nėra išsivystęs savojo identiteto. Kartais toks žmogus jaučiasi lyg negalėtų būti laimingas ar egzistuoti be kito žmogaus, jis jaučiasi tuščias ir neturintis tikslų. Kartais žmogus gali jaustis “smaugiamas” kitų. 

9 Nesėkmės schema (angl. Failure)

Žmogus jaučiasi patyręs ar patirsiantis nesėkmę. Jis nesijaučia galintis konkuruoti ir pasiekti panašių rezultatų moksluose, darbe, sporte ar bet kokioje kitoje vertingoje veikloje, kaip kiti jo panašaus amžiaus ir situacijos žmonės. Jis jaučiasi kvailas, negabus, be talento, mažiau sėkmingas nei kiti. Toks žmogus gali net nebandyti kažko siekti, nes yra įsitikinęs jog nieko nepavyks. 

Realistiškos ribos ir savikontrolė

Žmogus turintis schemų šioje srityje gali neturėti adekvačių ribų, atsakomybės jausmo, labai sunkiai toleruoja frustraciją. Šiam žmogui sunku nusistatyti ilgalaikius tikslus bei bendradarbiauti su kitais žmonėmis. Tokio žmogaus tėvai galėjo nesuteikti jam adekvačių gairių arba “padėjo” pasijausti pranašesniu už kitus. 

10 Nusipelnymo/grandioziškumo schema (angl. Entitlement/Grandiosity)

Žmogus galvoja jog yra pranašesnis už kitus, yra aukščiau kitų ir turi daugiau teisių negu kiti žmonės. Jis mano jog gali savo norus tenkinti neatsižvelgiant į kitų norus, poreikius ir savijautą. Pagrindinis žmogaus tikslas yra galia ir laimėjimas, nepaisant nei situacijos, nei kitų žmonių. Šis žmogus retai jaučia empatiją kitiems. \

11 Nepakankamaos savikontrolės/savidisciplinos schema (angl. Insufficient Self- Control/Self-Discipline) 

Žmogus labai sunkiai toleruoja bet kokius sunkumus, kuriuos patiria siekdamas tikslų. Jam sunku suvaldyti emocijas ir impulsus, jis gali vengti bet kokių situacijų, kuriose galėtų jaustis nepatogiai, bando išvengti skausmo, konfliktų, konfrontacijos, atsakomybių.

Laisvė reikšti savo emocijas ir poreikius

Žmogus turintis schemų šioje srityje yra perdėm atsakingas, ji visada žiūri kito žmogaus poreikių, pamindama savuosius. Žmogus nuolat bando gauti patvirtinimų ir meilės iš kitų žmonių. Tokio žmogaus tėvai dažnai vaiką myli su sąlygom. Tėvų poreikiai ir reikalavimai buvo svarbesni už vaiko pomėgius, interesus ir poreikius. 

12 Pavergimo schema (angl. Subjugation)

Žmogus atsiduoda kitų valiai, nes jaučiasi priverstas, tai daro su tikslu išvengti pykčio ir atstūmimo. Jis nuolat aukoja savo poreikius, mano jog jo norai, nuomonės ar jausmai nėra kitiems svarbūs, o tai dažnai sukuria daug užslopinto pykčio, kuris išreiškiamas nenaudingu būdu (žmogus dažnai būna pasyviai agresyvus, patiria pykčio protrūkius, jaučia daug psichosomatinių (fizinių) jutimų. 

13 Pasiaukojimo schema (angl. Self-Sacrifice)

Žmogus nuolat savanoriškai aukoja savo poreikius, vardan kitų žmonių poreikių. Jis tai daro tikėdamasis nesukelti kitiems skausmo, išvengti kaltės ir gėdos jausmų, arba išlaikyti ryšius su kitais. Jei jis bando patenkinti savo poreikius, dažnai jaučia kaltę. Ilgalaikėje perspektyvoje toks žmogus gali jausti pagiežą žmonėms, dėl kurių aukojasi. 

14 Pritarimo/pripažinimo siekimo schema (angl. Approval-Seeking/Recognition- Seeking)

Žmogus siekia pritarimo, žavėjimosi, pripažinimo, savo tikrųjų poreikių patenkinimo ir savojo identiteto pažinimo ir vystymo kaina. Šio žmogaus vertės jausmas priklauso ne nuo jo asmeninių savybių, bet nuo kitų reakcijų ir vertinimo. Kartais ši schema gali pasireikšti kaip perdėtas susirūpinimas įvaizdžiu, išvaizda, socialiniu statusu, materialine padėtimi arba pasiekimais – tai kaip įrankiai gauti iš kitų dėmesio, patvirtinimo, žavėjimosi. 

Spontaniškumas ir žaismingumas

Žmogus turintis schemų šioje srityje užgniaužia spontaniškus jausmus ir norus, tam jog galėtų sekti “visuomenės priimtomis” taisyklėmis ir vertybėmis. Tikėtina jog šio žmogaus tėvai vertino pasiekimus, perfekcionistišką požiūrį, bei smerkė emocijų demonstravimą. Tėvai buvo kritiški, pesimistiški, moralizuojantys, bet tuo pačiu metu kėlė nerealistiškai aukštus reikalavimus. 

15 Negatyvumo/pesimizmo schema (angl. Negativity/Pessimism)

Žmogus nuolat mato neigiamą įvykių pusę, ignoruodamas pozityvius aspektus. JIs yra [erdėtai susirūpinęs skausmu, mirtimi, praradimais, nusivylimais, konfliktais, neišspręstomis problemomis, potencialiomis klaidomis, išdavyste ir pan. Net jeigu dabar atrodo jog sekasi (darbe, finansuose, santykiuose), jis mąsto, jog galų gale viskas sužlugs . Jis gali būdi perdėtai budrus, nuolat jausti nerimą, bijoti padaryti klaidų (vesiančių į pražūtį) ir dažnai skųstis bei nedrįsti priimti sprendimų. 

16 Emocinio susikaustymo schema (angl. Emotional Inhibition)

Žmogus nuolat laiko “suėmęs save į nagą”, susiturėjęs – stengiasi nesielgti spontaniškai, neparodyti jokių emocijų ar impulsų. Jis mano jog emocijų rodymas gali pakenkti, vesti prie gėdos jausmų, atstūmimo, savivertės praradimo. Jis vengia spontaniškai reikšti pyktį, liūdesį, džiaugsmą, pozityvius impulsus (prisiliesti, susijaudinti seksualiai, žaisti), vengia konfliktų. Toks žmogus gali atrodyti atsitraukęs, šaltas ir perdėtai racionalus. 

17 Nerealistinių standartų/perdėto kritiškumo schema (angl. Unrelenting Standards/Hypercriticalness)

Žmogus galvoja jog turi stengtis atitikti labai aukštus vidinius standartus, dažniausiai su tikslu išvengti kritikos. Šios pastangos dažnai virsta perfekcionistiškumu, nelanksčiomis taisyklėmis, perdėtu susirūpinimu būti efektyviu, obsesyvumu kuo naudingiau išnaudoti laiką. Žmogus tampa kritiškas sau ir kitiems. Šios pastangos dažnai vyksta sveikatos, lasiavalikio, atsipalaidavimo, socialinių ryšių puoselėjimo sąskaita. 

18 Baudimo schema (angl. Punitiveness)

Žmogus galvoja jog už klaidas visi turėtų būti smarkiai baudžiami. Šis žmogus dažnai yra agresyvus, netolerantiškas, nekantrus ir nepakantus sau ir kitiems, kurie neatitinka jo lūkesčių ir standartų. Jis nepaiso jausmų ar situacijos konteksto, neleidžia nei sau nei kitiems būti netobulu ar daryti klaidas.

Schemų aprašymus anglų kalba galite rasti čia

Tvarkymosi su schemomis būdai (režimai)

Dažniausiai atskiriame tris tvarkymosi būdus, tačiau jie gali persipinti, vienas žmogus gali naudoti tai vieną, tai kitą būdą:

Pasiduodame schemai (sustingimas, angl. freeze): tokiu būdu tvarkantis su schema mes pasiduodame jai ir elgiamės lyg tai, ką schema sako apie mus, kitus žmones ir pasaulį yra tiesa.

Vengiame schemos aktyvavimosi (bėgimas, angl. flight): tokiu būdu tvarkantis su schema mes apskritai vengiame situacijų, kuriose mums galėtų aktyvuotis schemos ir sukelti neigiamas emocijas.

Priešinamės schemai (kovojame/hiperkompensuojame, angl. fight): tvarkantis šiuo būdu mes elgiames priešingai nei sako schemos. Nors jaučiamės nevykėliai, mes galime demonstruoti perdėtą pasitikėjimą, taip bandydami apsaugoti save nuo intensyvių emocijų. 

Taigi, trys žmonės gali turėti tą pačią schemą, tačiau jos pasireiškimas gali atrodyti visai kitaip. 

Ignas, Rasa ir Linas visi vaikystėje išsivystė “Priklausomybės/kompetencijos” schemą. 

Igno tėtis mirė labai anksti, kai Ignui tebuvo du metukai. Berniukas gyveno su mama, kuri labai jautriai reaguodavo į Igno ligas, bet kokius jo susižeidimus, jį perdėtai saugodavo. Ignas nuo mažens buvo bailesnis, jautresnis ir drovesnis vaikas. Suaugus Ignas vis dar gyvena su mama, jis jaučiasi neturintis tikslų, motyvacijos ar noro išsikraustyti, pradėti savarankišką gyvenimą – jis bėga nuo “Priklausomybės/nekomptenecijos” schemos aktyvavimosi ir vengia situacijų, kur jam reikėtų priimti sprendimus. 

Lino tėvai buvo mylintys ir besirūpinantys. Jis buvo vienintelis jų vaikas. Linas pamena, jog jo vaikystėje nieko netrūko, tačiau jaučia nuoskaudą tėvams už tai, jog jie perdėtai juo rūpinosi, visur jį lydėdavo ir suteikė jam mažai laisvės. Linas į terapiją atėjo paskatintas savo draugės, su kuria gyvena. Jis pats pripažįsta jog jam labai sunku pačiam nuspręsti paprasčiausius dalykus – nuo to kokią dantų pastą rinktis iki to, kaip geriausiai apsirengti. Kai tik kyla poreikis kažkokiam menkiausiam sprendimui, jis prašo draugės pagalbos ir patarimo. Linas pasiduoda “Priklausomybės/nekompetencijos” schemai ir elgiasi taip, lyg ji būtų tiesa ir siekia, jog draugė priimtų visus jo sprendimus. 

Rasos tėvai buvo griežti, autoritetingi ir reiklūs. Ji atsimena jog tėvai viską nuspręsdavo už ją – nuo to ką jie valgys, kaip rengsis, kada ruoš pamokas, žais ir su kokiais draugais. Ji pamena neturėjusi laisvės priimti net menkiausių sprendimų. Dabar rasa gyvena su savo vyru, tačiau patiria daug įtampų santykiuose, nes jai labai sunku atsižvelgti į vyro nuomonę, leisti jam nuspręsti ką jie valgys vakarienei ar kokiame viešbutyje apsistos per atostogas – viską visada sprendžia Rasa. Rasa kovoja su savo “Priklausomybės/nekompetencijos” schema elgdamasi priešingai, stengdamasi viską kontroliuoti. 

Pasidavimo pavyzdžiai:

• Susiduriant su problemomis sakome sau “Ir vėl atsitinka tas pats”, “Ir vėl tai kartojasi…”;

• Susidūrus su sunkumais esame linkę pasiduoti;

• Jei kiti su mumis elgiasi prastai, mes nesipriešiname, o pasiduodame;

• Leidžiame kitiems žmonėms per daug įtakoti mūsų gyvenimą;

• Nusileidžiame kitų poreikiams, užuot siekę patenkinti savo poreikius.

Vengimo pavyzdžiai:

• “Įprastas vengimas”: Nesiimame sudėtingų užduočių, vengiame sudėtingų situacijų;

• “Prasiblaškymas”: žaidžiame kompiuterinius žaidimus, per ilgai ir per daug “sėdime” internete, vieną po kito žiūrime serialus ar filmus, dirbame be pertraukų ir laisvadienių, obsesyviai užsiimame sportu;

• Stimuliacija: persivalgome, žiūrime per daug pornografijos, lošiame, užsiimame rizikingu sportu;

• Slopiname pojūčius: nemalonius jausmus slopiname vartodami alkoholį ar narkotines medžiagas;

• Skundžiamės ir aimanuojame: skundžiamės atsisakant pagalbos, aimanuojame, kaltiname kitus, rodome susierzinimą ir pyktį;

• Žemi reikalavimai sau: vienas iš vengimo būdų yra neišsikelti sau tikslų, tuomet mes išvengiame rizikos susidurti su problemomis ir nusivilti.

Kovos/hiperkompensavimo pavyzdžiai:

• Narcistiška arogancija: pateikiame save kaip visą žinančius ir pranašesnius už kitus. Kuriame inteligentiško ir sėkmingo žmogaus įvaizdį ir į kitus žiūrime iš aukšto. Kiti žmones gali mus laikyti arogantiškais ir pasipūtusiais;

• Paranojinė kontrolė: būdami šiame režime esame labai įtarūs kitų žmonių atžvilgiu. Manome jog mumis pasinaudos, bandome visais būdais nuo to apsisaugoti. Dažnai su baimės jausmu tvarkomes kaltindami arba kontroliuodami kitus. Mums nuolat atrodo, jog kiti yra prieš mus nusiteikę;  

• Obsesyvi kontrolė: būdami šiame režime jaučiamės neužtikrinti, nesaugūs ir bandome su tuo tvarkytis kontroliuodami kitus ir aiškindami kaip jiems elgtis. Bandome visose situacijose pasiekti savo – kad viskas būtų darome “teisingai, tvarkingai, pagal mus”. Kiti žmones mus gali matyti kaip labai nelanksčius ir užsispyrusius;

• Dėmesio siekimas: esant šiame režime mes siekiame būti dėmesio centre ir kenčiame, jeigu nesame arba yra kiti žmonės.. Neslepiame emocijų, dažnai jas dirbtinai sutirštiname;

• Agresija: šis režimas yra artimas praeityje patyrusiems grąsinimus, gasdinimus ir smurtą. Būdami šiame režime bandome užvaldyti situaciją naudodami grasinimus, patyčias arba fizinę prievartą, smurtą;

• Melavimas ir manipuliavimas: šis režimas artimas žmonėms, kurie augdami iš savo aplinkos išmoko meluoti ir manipuliuoti kitais, tam jog pasiektų savo tikslų. 

Aktyvavusis schemai mums kyla daug intensyvių neigiamų jausmų ir mes bandome su jais tvarkytis pasiduodant, vengiant arba kovojant. Priklausomai nuo to, kokią strategiją renkamės (dažnai strategijos sąmoningai nesirenkame, jį “įsijungia” automatiškai, nes būname įpratę ją naudoti), tokie “veikėjai” susirenka mums pagelbėti. Šiuos veikėjus mes vadiname “režimais”. Mes galime turėti kelis dažniausiai naudojamus režimus, o kartais mes jų turime daug ir jie vienas kitą keičia minučių greičiu. Mūsų smegenys “saugo” schemas (su situacija susiję atsiminimai, mintys, emocijos ir kūno pojūčai) tačiau kai jos aktyvuojasi mes “įeiname” į režimus (elgesys). Taigi režimai atspindi mūsų elgesį, kuri pasirenkame kaip atsaką į aktyvuotą schemą. 

Asta jau metus lankosi terapijoje. Prieš šiandienos terapijos sesiją ji gavo laišką nuo savo terapeutės, kuriame buvo įspėjama jog terapeutė po dievų savaičių išeina mėnesiui atostogų. Atėjusi į sesiją Asta buvo atsitraukusi, šalta, nebuvo įsitraukusi į darbą, tik trumpai ir mandagiai atsakinėdavo į terapeutės klausimus. Sesijai įpusėjus Asta atrodė susierzinusi ir nekantri. O sesijos gale Asta paprašė terapeutės kitą kartą jai pranešti daug anskčiau ir ne elektroniniu paštu, o skambučiu. Ji taip pat išreiškė savo nuomonę, jog terapeutai neturėtų taip elgtis ir išeiti atostogų tokiam ilgam laikui palikdami savo klientus. 

Asta turi išvystytą “Buvimo paliktam/nestabilumo” schemą. Viduje Asta jautėsi palikta, liūdna ir išsigandusi, tačiau aktyvavusis jos schemai jos automatinė reakcija buvo atsitraukti, neparodyti savo jausmų ir užsiskeisti (ji buvo “atsitraukusio gyvėjo” režime). Sesijos pabaigoje Astai “į pagalbą atėjo” “baudžiančio hiperkontrolieriaus” režimas, kuris kaltina ir kritikuoja kitus ir jų elgesį, stengiasi juos kontroliuoti, sakydamas, kaip ir ką jie turi daryti diktatorišku ar baudžiančiu stiliumi. 

Ši situacija parodo jog mes turime išvystytus automatinius režimus, kurie ateina mums į pagalbą, tvarkantis su sudėtinga situacija. Šie režimai mums bando padėti apsisaugoti nuo liūdesio, išgąsčio, atstūmimo jausmo. Tačiau šie režimai dažnai yra daugiau nenaudingi nei naudingi – jie gali sukurti naujų problemų, jie gali atstumti kitus žmones ir taip tik patvirtinti mūsų schemas, o didžiausia problema ta, jog jie dažnai neleidžia mums suprasti ir išsakyti savo bazinių emocinių poreikių. Neįsisąmoninus savo poreikių mes negalime jų sau atliepti arba leisti atliepti kitiems žmonėms. Kaip manote, tam jog Astos emocijos būtų atlieptos, kokį kitą elgesį ji galėjo rinktis?

Schemų terapijoje režimai yra skirstomi į keturias kategorijas:

• Vaiko režimai;

• Vidinio kritiko režimai;

• Disfunkciniai įveikos režimai;

• Sveiko suaugusiojo režimas. 

Vaiko režimai mumyse aktyvuojasi tada, kai situacijoje iškyla grėsmė mūsų poreikiams. Vidinio kritiko režimai yra internalizuoti griežtų, reiklių, kaltės arba baimės jausmą įjungiančių tėvų balsai, tai yra mūsų tėvų sakyti žodžiai, sakiniai, jų siųstos žinutės, kurias mes perimame ir internalizuojame – jos tampa lyg mūsų pačiu balsu. Disfunkciniai įveikos režimai yra lyg “pagalbininkai” ateinantys mums padėti susitvarkyti sunkioje situacijoje, tačiau jie dažnai neleidžia mums suprasti, parodyti savo poreikių ir juos patenkinti, bei prikuria papildomų problemų. Sveiko suaugusiojo režimas yra pats efektyviausias ir naudingiausias režimas, kuris yra lyg orkestro konduktorius – jis atpažįsta pažeistą vaiką ir jo poreikius, jis sustabdo neefektyvių režimu pasireiškimą ir padeda mums patenkinti savo poreikius priimtinu būdu, padedančiu mums išlaikyti gerą santykį su savimi, kitais žmonėmis, padeda siekti tikslų, spręsti iškilusias problemas konstruktyviu būdu ir užsiimti maloniomis veiklomis. 

Įveikos režimai

Vaiko režimai

Pažeisto vaiko režimai

Vienišas vaikas: jaučiasi lyg yra vertinamas tik tiek kiek įtinka savo tėvams ir juos aukština. Svarbiausi vaiko emociniai poreikiai yra nepatenkinti, žmogus šiame režime jaučiasi tuščias, vienišas, socialiai nepriimtinas, nevertas meilės ir nemylimas. 

Paliktas ir išnaudotas vaikas: Šiame režime žmogus jaučia didžiulį emocinį skausmą ir baimę būti paliktas. Jaučiasi liūdnas, išsigandęs, pažeidžiamas, bejėgis, beviltiškas, nuskriaustas, bevertis, sumišęs.

Pažemintas/prastesnis vaikas: Jaučiasi nuvertintas/prastesnis šeimoje ir už jos ribų. Dėl to jaučia gėdą, pažeminimą. 

Priklausomas vaikas: Jaučiasi nepajėgiantis susitvarkyti su suaugusiojo atsakomybėmis. Labai nori, kad juo rūpintųsi. 

Pikto ir nedisciplinuoto vaiko režimai

Piktas vaikas: Jaučiasi piktas, apimtas frustracijos ar nekantrumo, nes nepatenkinti pažeidžiamo vaiko emociniai ar fiziniai poreikiai. Savo užgniaužtą pyktį vėliau gali išreikšti nepriimtinais būdais. Gali kelti reikalavimus, kurie atrodo perdėti, neadekvatūs ir taip atstumti kitus.

Įsiutęs vaikas: Jaučia intensyvius pykčio jausmus, dėl kurių gali sužeisti kitus žmones ar gadinti daiktus. Rodomas pyktis yra nekontroliuojamas, juo gali būti siekiama netgi sunaikinti agresorių.

Impulsyvus vaikas: Elgiasi vadovaudamasis norais ir impulsais, daro tai egoistiškai ar nekontroliuojamai, negalvodamas apie pasekmes sau ir kitiems. Dažnai sunkiai atideda trumpalaikį pasitenkinimą ir gali atrodyti „išlepintas“. 

Nedisciplinuotas vaikas: Negali prisiversti atlikti nuobodžių, rutininių užduočių, greitai pajunta frustraciją ir pasiduoda. 

Disfunkciniai (nenaudingi) įveikos režimai

Pasidavimas

Paklusnus pasidavėlis (angl. Compliant surrenderer): Elgiasi pasyviai, nusileidžia, siekia nuraminimo ir patvirtinimų iš kitų, nuvertina save, nes bijo konflikto ir atmetimo. Pasyviai leidžia su savimi blogai elgtis, nesiima žingsnių, kad patenkintų sveikus poreikius. Renkasi tokį elgesį ir tokius žmones, kurie palaiko užburtą schemos ratą. 

Vengimas 

Atsijungęs gynėjas (angl. Detached protector): Psichologiškai pasitraukia nuo schemų keliamo skausmo emociškai atsijungdamas. Žmogus atjungia visas emocijas, atsijungia nuo kitų ir atsisako pagalbos, elgiasi beveik kaip robotas. Gali normaliai funkcionuoti, atlikti būtinus darbus.

Apdujęs gynėjas (angl. Spaced-out protector): Atjungia emocijas pereidamas į „išplaukusią“ būseną. Gali atsirasti nerealumo jausmas arba jausmas tarsi skaldo rūke, dėl to gali sulėtėti mąstymas, atsirasti depersonalizacijos jausmas.

Atsijungęs savęs ramintojas (angl. Detached self-soother): Atjungia emocijas įsitraukdamas į veiklas, kurios kažkiek ramina, stimuliuoja ar atitraukia nuo jausmų. Raminančių veiklų griebiasi kompulsyviai, įsitraukiama į juos kaip į priklausomybes. Tai gali būti darboholizmas, lošimai, rizikingas sportas, atsitiktinis seksas, narkotikų vartojimas, kompiuterinių žaidimų žaidimas, persivalgymas, televizoriaus žiūrėjimas, fantazavimas. 

Vengiantis gynėjas (angl. Avoidant protector): vengia situacijų ar dirgiklių, kurios gali kelti stresą ar neigiamas emocijas. 

Piktas gynėjas (angl. Angry protector): naudoja „pykčio sieną“ norėdamas apsisaugoti nuo kitų, kurie suvokiami kaip grėsmingi. Rodomas pyktis padeda išlaikyti kitus „saugiu“ atstumu ir taip išvengti skausmo. 

Kova (hiperkompensacija)

Dėmesio ir pritarimo siekėjas: Siekia kitų žmonių dėmesio ir pritarimo ekstravagantišku, nederamu ir perdėtu elgesiu. Dažnai taip kompensuoja vienišumo jausmą. 

Savęs aukštintojas: konkuruoja, aukština save, giriasi, siekia pripažinimo. Beveik visiškai pasineria į save, rodo mažai empatijos kitiems, jų poreikiams ir jausmams. Demonstruoja savo pranašumą, tikisi, kad su juo bus elgiamasi ypatingai, nemano, nepaiso taisyklių, mano jog jos yra skirtos kitiems, silpnesniems ar kvailesniems žmonėms. Trokšta susižavėjimo, dažnai giriasi, elgiasi pasipūteliškai. 

Perdėtas kontrolierius: siekia apsaugoti save nuo suvokiamos ar realios grėsmės sutelkdamas dėmesį, ruminuodamas ir labai viską kontroliuodamas:

  • Hiperkontroliuotojas perfekcionistas: Susitelkia į tobulą visko atlikimą, kad jaustų kontrolės jausmą, išvengtų nesėkmių ir kritikos.
  • Įtarus hiperkontroliuotojas: susitelkia į atsargumą, nuolat stebi kitų žmonių elgesį ieškodamas piktavališkumo požymių ir kontroliuoja kitų elgesį iš įtarumo. 
  • Baudžiantis hiperkontroliuotojas: kontroliuoja kitų elgesį juos kaltindamas, kritikuodamas, sakydamas, kaip ir ką jie turi daryti diktatorišku ar baudžiančiu stiliumi. 

Puolantysis: tiesiogiai daro žalą kitiems žmonėms kontroliuojamu, apgalvotu būdu, kenkia jiems emociškai, fiziškai, žodiškai ar atlieka nusikaltamus, antisocialius veiksmus. Motyvacija gali būti užkirsti kelią išnaudojimui arba pažeminimui. Turi sadistinių polinkių. 

Manipuliatorius: meluoja ir manipuliuoja kitais arba siekdamas išvengti bausmės, arba nuskriausti kitus. 

Susidorotojas: siekia pašalinti grėsmę, konkurentą, kliūtį ar priešą šaltu, negailestingu, apskaičiuotu būdu. 

Vidinio kritiko režimai (angl. parent/critic modes)

Baudžiantis kritikas: internalizuotas vieno iš tėvų (ar abiejų) balsas, kuris kritikuoja ir baudžia. Įsijungus šiam režimui žmogus save baudžia už tai, kad turi normalių poreikių, kurių tėvai neleido rodyti. Šio režimo tonas griežtas, kritiškas, neatleidžiantis. Įsijungus šiam režimui jaučiama panieka sau, savęs kritikavimas, gali rastis savidestruktyvus elgesys, savęs žalojimas, suicidinės mintys. Šis balsas dažnai mums kartoja tokias frazes kaip “tu visada buvai ir būsi toks niekam tikęs”, “tu niekada…”, “tu esi visiškai…”, “tu kvailas”.

Reikalaujantis kritikas: Nuolat spaudžia žmogų atitikti neadekvačiai aukštus reikalavimus. Sako, kad „teisingai“ elgtis reiškia elgtis tobulai, labai daug pasiekti, būti tobulai tvarkingam, siekti aukšto statuso, būti kukliam, kelti kitų poreikius aukščiau savo ir būti efektyviam bei vengti laiko švaistymo. Įsijungus šias režimui atrodo, kad blogai yra rodyti jausmus arba elgtis spontaniškai. 

Kaltinantis kritikas: šis balsas kaltina mus teigdamas, jog mes esame atsakingi už kitų žmonių jausmus, mes turime padaryti kitus laimingais, mes turime patenkinti kitų poreikius. Šis balsas taip pat sako, jog visų bėdų ir problemų priežastis esame mes, viskas visada nutinka blogai dėl mūsų kaltės. Šis režimas mus verčia jaustis kaltais, dėl to jog mes neišpildome tėvų lūkesčių. Kai mums nepavyksta patenkintų kitų žmonių poreikių, jaučiame daug kaltės. 

Bauginantis kritikas: šis balsas mums nuolat kartoja jog mes “prisijuoksime”, “prisidirbsime”, jog “atsitiks kažkas blogo”, jog mes negalime to išvengti. 

Efektyvūs (naudingi) įveikos režimai

Sveiko suaugusiojo režimas: Šis režimas atlieka tokias suaugusio žmogaus funkcijas kaip informacijos gavimas, įvertinimas, problemų sprendimas, darbas, vaikų auginimas. Prisiima atsakomybę už savo pasirinkimus ir veiksmus, gali įsipareigoti ir laikytis įsipareigojimų. Subalansuotai siekia turėti pasitenkinimą teikiančią veiklą, intymius ir socialinius santykius, dalyvauja kultūrinėje veikloje, stengiasi dėl kitų. Pagrindinė šio režimo užduotis yra a) atpažinti, priimti, pastiprinti, palaikyti ir atjausti vidinį pažeistą vaiką; b) nustatyti ribas piktam ar impulsyviam vidiniam vaikui ir padėti jam išreikšti emocijas priimtinu, asertyviu būdu, kuris ne trukdytų siekti tikslų, bet padėtų; c) kovoti ir valdyti neefektyvius įveikos režimus bei tildyti vidinių kritikų balsus. Šis režimas apima laimingo vaiko režimą ir gero tėvo/mamos režimą. 

Laimingas/patenkintas vaikas: Jaučiasi ramus, nes baziniai emociniai poreikiai šiuo metu patenkinti. Jaučiasi mylimas, patenkintas, įvertintas, jaučia ryšį su kitais, jaučiasi apgintas, suprastas, priimtas, pasitikintis savimi, deramai autonomiškas, stiprus, valdantis situaciją, optimistiškas ir spontaniškas.

Geras tėvas/mama: šis režimas pakeičia vidinio kritiko režimą. Užuot kaltinęs, reikalavęs, gėdinęs ar bauginantis, jis atlieka gero, stabilaus, atjaučiančio tevo/mamos vaidmenį. Šis režimas mus palaiko, paguodžia, užjaučia, pastiprina, paskatina, atjaučiančiu būdu padeda susitvarkyti su savo, kitų žmonių ir pasaulio netobulumais. 

Režimų aprašymus anglų kalba galite rasti čia (Schema Therapy Institute of South Africa) ir čia (Lobbestael, van Vreeswijk ir Arnoud Arntz).

Pagrindiniai schemų terapijos tikslai

Pagrindinis schemų terapijos tikslas yra poreikių atpažinimas ir atliepimas. Šiam tikslui pasiekti mes turime gerai pažinti savo schemas, režimus ir poreikius. Terapijoje mokomės keisti automatinius nenaudingus režimus (juos kvestionuojant, ribojant ir kovojant su jais) į naudingesnius ir efektyvesnius (stiprinant “sveiko suaugusiojo” režimą), mokomės keisti vidinio kritiko balsą į “priimančio tėvo/mamos” balsą, mokomės atpažinti vidinių vaikų poreikius, suteikti vietos jiems kalbėti ir rasti būdus juos patenkinti, keičiame nenaudingas ir realybės neatitinkančias schemas į teisingesnes ir labiau realybę atitinkančias. 

Situacijų, kuriose pasireiškia schemos analizė

Situacijos aprašymas

Šiuo metu jaučiu nerimą ir gėdą (emocijos) nes treniruotėje treneris kalbėjo apie bazines fizikos formules  ir reikėjo greitai suskaičiuoti (reakciją sukėlusi situacija), ir toje situacijoje aš pasijaučiau nemokanti ir nežinanti (kodėl situacija problematiška). 

Schemos atpažinimas

Žinau, kad tai ko gero mano „defektyvumo“ ir/arba „nesėkmės“ schemos (schema ar schemos), kurių išmokau per (schemos kilmė) tas situacijas, kuriose mama norėdavo, jog suprasčiau viską greitai ir po pirmojo paaiškinimo, o nesuprantant, ji imdavo ir darydavo už mane susierzinusi.

Šios schemos lemia tai, kad perdedu kitų žmonių gebėjimus ir kitų žmonių manęs vertinimą, manau jog kiti žmonės žino tai, ko aš nežinau, tie dalykai jiems yra savaime aiškūs, taip pat manau, jog kiti mane teis atvirai arba mintyse (schemų iškraipymai)

Realybė testavimas

Nors man atrodo, kad treneris ir kiti žmonės galvos, jog aš kvailas ar kvailesnis ir stebėsis jog aš nesuprantu ar labai lėtai susigaudau (neigiama mintis), greičiausiai jie taip negalvos, nes daug žmonių nesigaudo fizikoje ir nesugeba greitai skaičiuoti, arba, nors jie ir nusistebės, greičiausiai nepadarys išvados, jog aš apskritai kvailas (sveikas požiūris).

Šį sveiką požiūrį mano gyvenime patvirtina tokie pavyzdžiai iš tikrųjų treneris nei trupučio nenustebo ir tiesiog kantriai aiškino dar ir dar kartą, net pamelavus jog supratau ir vėliau pasakius, kad vis tiek nesupratau, jis tiesiog aiškino dar kartą, kitu kampu, kitas kolega man taip pat gražiai aiškino ir nei kiek nesistebėjo, kad nesuprantu, net, atrodo, jautė malonumą paaiškinti (konkretūs pavyzdžiai).

Elgesio instrukcija: Todėl, nors kyla noras nuslėpti kai kažko nesuprantu ir nepasakyti, arba išsiaiškinti savarankiškai, arba apsimesti, kad supratau (neefektyvus elgesys), užuot taip darius galėčiau tiesiog pasakyti, kad nesuprantu ir ar gali paaiškinti plačiau arba paprašyti duoti kitokį pavyzdį, arba, kai galima nubraižyti arba kažkaip kitaip pavaizduoti, gal dar galiu paprašyti patarimų, gal yra būdų greičiau apskaičiuoti, o jeigu vis tiek tą treniruotę nesuprantu, tada pripažinti sau ir treneriui ir tiesiog ramiai pasigilinti namų darbams (alternatyvus naudingas elgesys). 

Naudinga Literatūra

Jacob, G., Seebauer, L., & Genderen, H. V. (2015). Breaking Negative Thinking Patterns. West Sussex: Wiley Blackwell.

Stevens, B. A., & Roediger, E. (2017). Breaking negative relationship patterns: a schema therapy self-help and support book. Chichester, West Sussex, UK: Wiley, Blackwell.

Young, J. E., & Klosko, J. S. (1994). Reinventing your life. Harmondsworth: Penguin Books.

Lietuviškas vertimas: “Ištrūk iš spąstų”

Psychology Tools įrankiai: https://www.psychologytools.com/professional/therapies/schema-therapy/

Medžiaga paruošta naudojantis:

Arntz, A., & Genderen, H. van. (2020). Schema therapy for borderline personality disorder. Hoboken, NJ: Wiley-Blackwell.

Lobbestael, J., Vreeswijk, M. V., & Arntz, A. (2007). Shedding light on schema modes: a clarification of the mode concept and its current research status. Netherlands Journal of Psychology, 63(3), 69–78. 

Roediger, E., Stevens, B., & Brockman, R. (2018). Contextual schema therapy: an integrative approach to personality disorders, emotional dysregulation, and interpersonal functioning. Oakland, CA: Context Press.

Young, J. E., Klosko, J. S., & Weishaar, M. E. (2007). Schema therapy: a practitioners guide. New York: Guilford.

Visi pateikti žmonių atvejų pavyzdžiai yra išgalvoti, remiantis realybe. 

Leave a Reply

Your email address will not be published.