Gyvenimas su hipochondrija ir (ne)reikšmingomis diagnozėmis

Nerimas Straipsniai

2018 metų birželio mėnesį dalyvavau geoterminių vandenų tyrime. Aš ir kiti Klaipėdiečiai buvome kviečiami patyrinėti mineralizuoto vandens naudą. Dešimt dienų maudžiausi mineralinėse voniose, buvo smagu, tačiau straipsnis ne apie vonių naudą, o apie tai kaip šio tyrimo metu atliktas fizinis ištyrimas pakuteno mano hipochondriją.

Geoterminių vandenų tyrimas prasidėjo ir pasibaigė fiziniu ištyrimu. Man ir kitiems dalyviams buvo atliekami fizinio lankstumo, jėgos, smegenų reakcijos greičio, kraujagyslių standumo ir kiti tyrimai. Taip pat buvo atliekama elektrokardiograma (EKG). Atliekant fizinį ištyrimą prieš vonių kursą, man buvo užrašyta EKG, kurią vertino šeimos gydytojas. Pažvelgęs į mano EKG gydytojas ilgiau žvilgtelėjo į vieną vietą ir pasakė kažką panašaus į „Čia kažką matau“, perklausus ką mato, jis pasakė jog „Yra dešiniojo hiso pluošto blokada“. Jo komentaras man įjungė nerimą, ypač žodis „blokada“. Nors nežinojau  ką reiškia “hiso pluoštas”, “blokada” neskambėjo gerai. Aš nežinojau gydytojo specializacijos ir žinių interpretuojant EKG, todėl pasitikslinau – „kokia jūsų specializacija, ar jūs kardiologas?“. Gydytojas atsakė esantis bendrosios praktikos gydytojas. Staigiai įsijungė vienas iš mano pagrindinių gynybos mechanizmų – humoras. Aš pradėjau juokauti, jog gydytojas su „tokiais baisiais komentarais“ gali labai išgąsdinti eilinį hipochondriką. Išorėj juokavau, o viduj panikavo mano pačios išsigandęs hipochondrikas.

Grįžau namo, išėjau pasivaikščioti su Aiko. Pasivaikščiojimo metu pradėjau realiai jausti krūtinėje dūrimą ir dusinimą. Iš vienos pusės ėmė nervas ir pyktis – „Kaip čia man taip lengvai įsijungia nerimas“, „Juk aš viską žinau“, „Truputį kas ir vėl nerimas įsiaudrina“,  iš kitos pusės nerimavau – „O gal tikrai kažkas nėra iki galo gerai“. Gerai, kad buvo dar trečia pusė – „Atsipeikėk, juk suvoki, kad sveikata tau jautri tema ir ją sudirginus kyla nerimas, dėl kurio ir jauti dūrimą, dusinimą ir kitus panašius jausmus“, „Juk, tai, kad gydytojas kažką pasakė nepakeitė tavo širdies būklės per kelias valandas, todėl jutimai ne dėl širdies, o dėl nerimo“.

Paveikslėlyje pavaizduotas Nerimo dėl sveikatos modelis. Nerimas kelia klaidingą ir nenaudingą hipotezę, kuria vadovaujamės mintimis ir elgesiu.

Mano širdies būklė nepasikeitė nuo gydytojo komentarų, tačiau aš pradėjau jausti daugiau jutimų. Ką man tai sako? Mano smegenys užfiksavo man svarbią ir baimę keliančią informaciją, pradėjo sekti su ta informacija susijusius aspektus (mintis, jutimus, emocijas, elgesį) ir transliuoti man į paviršių. Taip aš gal net nestiprius jutimus pradedu jausti aiškiai ir intensyviai. Šito proceso generuojamas nerimas dar ir pats iš savęs sukelia jutimus – kuriuos aš interpretuoju lyg patvirtinančius klaidingą hipotezę.

Savo EKG parodžiau pažįstamai kardiologei. Ji peržiūrėjo, patvirtino, jog vienoje vietoje galima interpretuoti kaip dešiniojo hiso pluošto blokadą, tačiau peržiūrėjus kitas EKG vietas, matosi, jog blokados nėra. „Nieko rimto nėra, viskas čia yra gerai“ – padarė išvadą kardiologė. Apsiraminau, nors nerimo dar buvo ir jutimai vis aplankydavo, kreipiau į juos mažiau dėmesio ir taisiau savo katastrofines interpretacijas faktais.

Praėjo dvi savaitės maudymosi mineralinėse voniose. Antrasis fizinis ištyrimas, antroji EKG, kuri vėl sakė tą patį „dešiniojo hiso pluošto blokada“. Šie žodžiai vėl pabaksnojo mano nerimui į šoną ir jis vėl pradėjo pamažu reikštis. Tą pačią savaitę turėjau garbės leisti laiką dviejų kardiologų draugijoje. Įsikalbėjome apie sveikatą ir kažkokiu momentu papasakojau savo „dešiniojo hiso pluošto blokados incidentą“. Juokais pasiūlau pažiūrėti mano EKG ir palyginti nuomones. Peržiūrėjus EKG kardiologai sutiko, jog vienoje derivacijoje “matosi”, reikėtų patikrinti echoskopiškai (ECHO). Aš padėkojau, pasijuokiau, numečiau dar kažkokį hipochondrišką juokelį ir nukreipiau dėmesį ir mintis kitur.

Tą savaitę toliau ėjau į aktyvias laipiojimo treniruotes. Sutapimas toks, jog kaip tik tuo metu dirbau prie vienos laipiojimo trasos, kuri buvo mano galimybių viršūnėje. Ir fiziškai sunku ir baisu, nes lipi aukštai ir kritimai ilgoki ir baisoki. Vieno bandymo pralipti trasą metu, darant sudėtingą judesį, laisvu kritimu prakritau keletą metrų. Treneriui nuleidus mane ant žemės, pajutau jog krūtinę durti pradėjo ypatingai smarkiai, širdies ritmas užkilo iki 160+. Fiziškai sunku, didelis susijaudinimas (daug adrenalino) ir labili nervų sistema (didelis reaktyvumas) – ne pats geriausias kokteilis. Sunerimau, bet į paniką nepuoliau, nes žinojau kas kūne darosi. Grįžus namo krūtinę dar vis skaudėjo, kitą dieną skausmas „nuėjo“ kažkur į nugarą tarp šonkaulių, o po kelių dienų praėjo.

Nerimastingos mintys ir tie „keiksmažodžiai“ parašyti ant EKG ir ištarti gydytojų vis grįždavo ir primindavo man, jog dirbu kardiologijos klinikoje, niekada nesu tikrinusi širdies, dabar “gera proga pasitikrinti”. Racionaliai mąsčiau ir sakiau sau, jog, taip, mano nervų sistema labilesnė, mano pulsas dažnai per aukštas, tačiau tyrimai nieko nepakeis, aš žinau ką man reikia daryti – keisti mąstymo ir elgesio įpročius, o ne tirtis. Vis gi, atsiradus laisvesniam laikui klinikoje, paprašiau, kad kardiologė man atliktų ECHO. „Dėl šventos ramybės“.

Atsigulus „po echoskopu“ ir gydytojai pradėjus žiūrėti širdį aš vėl pradėjau aiškiai jausti nemalonius fizinius jutimus. Klinika pažįstama iki gyvo kaulo (juk čia dirbu ne vienerius metus), gydytoja ir slaugytoja taip pat. Gydytojai pradėjus diktuoti skaičius, matuoti, sakyti kardiologines frazes aš pradėjau aiškiai jausti diskomfortą krūtinėje ir dusinimo jausmą. „Hipochondrija įsijungė – dabar girdint visus šituos ūžesius ir frazes man jau darosi bloga“ – juokaudama pasiskundžiau gydytojai. Kai gydytoja pasakė „Mitralinio vožtuvo prolapsas (MVP)“ neišsigandau – iš patirties klinikoje žinau, jog tai labai dažnas ir nereikšmingas širdies pakitimas. Gydytoja patikino, jog prolapsas hemodinamiškai nereikšmingas. Taip pat gydytoja pamatė triburio vožtuvo nesandarumą (TVN). Apie TVN nebuvau daug girdėjusi ar įsidėmėjusi. Perklausiau daktarės ką tai reiškia. Gydytoja paaiškino, jog nesandarumas yra saikaus laipsnio ir sportuojant užkilus dideliam ritmui galiu jausti diskomfortą krūtinėje, nes širdies prieširdžiai persilipdo krauju. OK… skamba ir baisiai ir kontroliuojamai vienu metu.

Kas man padeda tvarkytis ir nepatirti panikos su kiekvienu nemaloniu fiziniu jutimu?

Panikos priepuolis yra padidejęs nerimas. Labai daug žmonių savo gyvenime yra patyrę panikos priepuolį. Aš jo patyrusi nesu, tačiau esu buvusi „ant patyrimo ribos“. Ribos, tarp didelio nerimo ir panikos, neperžengti iki šiol man padėjo žinios apie mano kūną – kas, kaip ir dėl ko jame vyksta. Aš žinau, jog mano širdis ir kardiovaskulinė sistema yra pakankamai sveika (tai rodo ir tyrimai ir praktika – mano gyvenimo būdas). Žinau, jog mano nemalonūs fiziniai jutimai yra sukeliami nerimo, kuris generuoja jutimus autonominės nervų sistemos pagalba. Suinterpretavus stimulą kaip baisų, man kyla nerimas, o nerimas praneša kūnui kiek ir kokiu režimu veikti. Autonominė nervų sistema yra ta sistema, kuri pritaiko organus veikti tokiu rėžimu, kokį nurodė smegenys. Jeigu nerimo daug, autonominė nervų sistema padidina širdies ritmą. Kadangi dėl autonominės nervų sistemos išsiderinimo labiau jaučiu vidaus organų veiklą, didesnis ritmas man sukelia diskomfortą. Čia atsiranda du pasirinkimai – arba diskomfortą interpretuoti nerimastingai ir nerimą kelti, arba interpretuoti racionaliai ir per problemų sprendimą ir nerimą normalizuoti.

Paveikslėlyje pavaizduotas Normalaus susirūpinimo dėl sveikatos modelis. Racionalus protas kelia teisingą ir naudingą hipotezę, kuria vadovaujamės mintimis ir elgesiu.

Ką aš darau dėl savo „būklės“?

Treniruojantis fizinis krūvis. Tai viena iš pagrindinių frazių, kurią girdžiu iš procedūrinio kabineto, kai gydytoja konsultuoja žmones su panašiomis diagnozėmis. Neaišku ar MVP ir TVN bei kitos panašios diagnozės yra įgimtos ar atsiranda dėl labilios autonominės nervų sistemos. Iš esmės tai ir nėra svarbu. Svarbiausia – ką aš darau, kad prisitaikyčiau ir pasigerinčiau. Aš turiu daug pasirinkimų, tačiau visi jie susidėlioja į dvi pagrindines grupes: keisti stimulus arba keisti interpretaciją. Galiu keisti sporto šaką, galiu mažinti laipiojimo krūvius, galiu prisidėti kitokio treniruojančio fizinio krūvio (daryti daugiau žemo intensyvumo „kardio“) ir t.t. Arba galiu keisti psichologinį aspektą – stimulų interpretacijas. Aš renkuosi daryti pokyčius abiejose aspektuose – renkuosi nuolat koreguoti klaidingas jutimų interpretacijas ir mokytis geriau tvarkytis su psichologiniu stresu laipiojant, bei susireguliuoti mitybą ir prisidėti treniruojančio fizinio krūvio, nekeičiant laipiojimo krūvio.

Nei vienas iš mūsų neturi tobulo kūno. Mūsų kūnuose daug kas šlubuoja, streikuoja, vienas mechanizmas kompensuoja kitą. Kažkas susisukęs į kairę, o kažkas į dešinę. Kažkieno silpnesnis skrandis, o kažkieno širdis. Tai, jog mes žinome faktus apie savo netobulą širdį, nepakeičia jos būklės. Tvarkantis su kūno netobulumais, svarbu sau atsakyti į šiuos klausimus: Ar aš galiu kažką padaryti? Ar aš noriu kažką daryti? Ar aš renkuosi kažką daryti? Ką aš darysiu? Kokie mano žingsniai?

P.S. Padariau eksperimentą. Nors neskaitau populiariųjų straipsnių apie ligas (skaitau tik medicininę literatūrą), nusprendžiau paskaitinėti. Įvedus į google savo „diagnozes“ randu labai daug baisių straipsnių ir matau kaip mano nerimastingos smegenų dalys atsirinkinėja informaciją, patvirtinančią jų iškeltą katastrofinę hipotezę. Tai, jog skaitant man sukyla fiziniai jutimai širdies plote, man tik dar kartą patvirtina, kad mano problema yra ne širdies problemos, o nerimas. Dar viena didelė problema yra neetiški žurnalistai, kurie straipsnių pavadinimais bando pritraukti mūsų hipochondriškas dalis, bet apie tai gal kažkada ateityje. 

Leave a Reply

Your email address will not be published.